Į vieną aštuonių ir mažesnio bitų skaičiaus koduotę
telpa nedaug ženklų. Todėl skirtingoms kalboms vartojamos skirtingos koduotės.
Tas pats ženklas gali būti keliose koduotėse ir jose turėti skirtingus kodus.
Tam, kad būtų galima vienareikšmiškai apibrėžti perkodavimo algoritmus,
tarptautiniuose koduočių standartuose kiekvienam ženklui suteikiamas unikalus
vardas. Buvo sudaryta tam tikra ženklų vardų sistema, iš dalies atspindinti jų
savybes. Vardas sudaromas iš kelių žodžių. Pavyzdžiui, raidės varde turi būti
žodis „raidė“, rašmenų sistemos (pvz., lotynų, kirilicos) pavadinimas, taip pat
pasakyta, ar raidė didžioji, ar mažoji. Pavyzdžiui, raidė A visuose
tarptautiniuose koduočių standartuose anglų kalba vadinama: LATIN CAPITAL
LETTER A. Nacionaliniuose standartuose greta nacionalinio ženklo vardo įprasta
pateikti ir tarptautiniuose standartuose vartojamą ženklo vardą anglų kalba.
Atsiradus unikodui, kurį galima laikyti viso
pasaulio bendrąja koduote, vietoj žodinių ženklų vardų vis dažniau vartojami
unikodo kodai. Pavyzdžiui, raidė A vienareikšmiškai identifikuojama unikodo
kodu U+0041.
Vienas ženklas gali būti išreiškiamas kelių kodų
seka. Pavyzdžiui, raidė Ė su dešininiu kirčio ženklu išreiškiama dviem unikodo
kodais: U+0116 + U+0301.
Žodis „ženklas“ kartais vartojamas ir kaip
„simbolio“ sinonimas.
